Pasakos neatsiejama vaikų ugdymosi dalis. Jose glūdi didžiulė išmintis: kaip spręsti iškilusius sunkumus, kokia svarbi pagalba vieni kitiems, kad lengvabūdiškumas turi pasekmes, kad kiekvieną darbą reikia dirbti geriausiai, kaip gali ir moki, kad nebūti godžiam, o mokėti dalintis.„Žaidžiame pasaka“ – taip vadinosi edukacija, į kurią pakvietėme „Vyturėlių“, „Bitučių“ ir „Lašiukų“ grupių vaikučius.
Žaisti pasaką – tai improvizuoti, kurti, vaidinti, modeliuoti dekoracijas, mokėti greitai prisitaikyti prie kintančios situacijos ir, žinoma, aiškiai kalbėti. Visą tai vaikai ir išmėgino.
Skirtingos pasakos vaikus kvietė dalyvauti vis kitose veiklose.
Pasakos „Trys paršiukai“ motyvais erdvė virto „statybų“ aikštele, juk dekoracijos improvizuojant, vaidinant visada svarbios. Vaikai stebėjo eksperimentą, kaip vienas namelis nupučiamas. Aptarinėjo – „Kodėl?“
Pasaka „Snieguolė ir septyni nykštukai“ mokė vaikus prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Vaikai turėjo išgirsti, kaip keičiasi muzikos pobūdis ir greitai reaguoti – slėptis po skėčiais.
Pasaka „Ropė“ – visus skatino mėgdžioti naminių gyvūnų garsus, nes juk būtina artistams intonacijas pamėgdžioti ir garsus aiškiai artikuliuoti.
Pasakoje „Pirštinė“ daug personažų draugiškai sugyveno. Pirštukinių lėlių žaidimai skatino vaikus improvizuoti, draugiškai kartu veikti.
O kaip be judesių plastikos, juk kiekvienoje pasakoje vis nauji veikėjai. Štai pasakoje „Pagrandukas“ kiek žvėrelių sutinkama! Pakvietėme vaikus kurti judesius atskiriems veikėjams pagal jų charakterį atitinkančią muziką.
„Auksinė žuvelė“ – norų pildytoja. Kiekvienas edukacijos dalyvis išėjo nešinas sava žuvele, kuri, galbūt, bus teatrinių improvizacijų pradžia, sugrįžus į grupes.
Visos edukacijos metu buvo daug šurmulio, gerų emocijų, iniciatyvos, veiklos.
Tikimės, kad kiekvienas vaikas išsinešė dar didesnę meilę pasakai, dar didesnį norą žaisti pasaką ir norą būti ne tik pasyviu klausytoju, bet ir aktyviu kūrėju.

Mokytoja metodininkė Laima Galdikienė
Mokytoja ekspertė Jovita Liaučienė